Helovinas arba Helovynas (lietuviškai šią šventę siūloma vadinti „Šiurpnaktimi” arba „Šmėklinėmis”) švenčiamas spalio 31-ąją ir yra siejamas su senovės keltų švente Samhain. Tai buvo vasaros pabaigos ir naujų metų pradžios šventė, kai tikėta, kad riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių tampa itin plona.
Didžiojoje Europos dalyje ir Šiaurės Amerikoje šiandien Helovinas dažniausiai švenčiamas pramoginiu pagrindu – rengiami vakarėliai, dėvimi bauginantys ar žaismingi kostiumai, pjaustomi moliūgai, tradiciškai persirengėliai prašo skanėstų rėkdami „pokštas arba saldainis” (angl. „trick or treat„). Bet ar žinojote, kad Helovino atsiradimas iš tikrųjų siejamas su religinėmis mirusiųjų atminimo šventėmis?
Helovino ryšys su Samhain švente
Helovino užuomazgos siejamos su senovės keltų Samhain švente, švęsta senovės Airijoje. Ši diena, maždaug atitinkanti lapkričio 1-ąją, buvo laikoma naujųjų metų pradžia. Ji žymėjo žiemos laikotarpio pradžią, kai gyvuliai būdavo parvaryti iš ganyklų, atnaujinamos žemės nuomos sutartys ateinantiems metams ir pan.
Buvo tikima, kad Samhain išvakarėse riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių tampa labai plona – dvasios gali laisvai keliauti žemėje. Mirusiųjų sielos tą naktį grįždavo aplankyti savo namų, o tie, kurie mirė per praėjusius metus, pagaliau leidžiasi į kelionę į pomirtinį pasaulį.
Žmonės kurdavo laužus ant kalvų, tai siejama su namų židinių uždegimu žiemos sezonui ir, tikėtina, piktųjų dvasių atbaidymui. Žmonės dėdavosi kaukes, vilkėdavo gyvūnų odas ar įvairius persirengimus, kad apgautų arba pasislėptų nuo vaiduoklių, kurie, kaip buvo tikima, tą naktį klajodavo po žemę. Šis paprotys laikomas šiuolaikinių Helovino kostiumų ištakomis.
„Pokštas arba saldainis“ (Trick or Treat)
„Pokštas arba saldainis“ – tai Helovino tradicija, kai vaikai vaikšto nuo namo prie namo, persirengę kostiumais ir kaukėmis, tardami žodžius „pokštas arba saldainis“ (angl. „trick or treat„). Jei saldumynų negauna, pagal paprotį jie gali iškrėsti nekaltą pokštą.
Manoma, kad ši tradicija kilo iš britų papročio vadinamo „soul cakes“ – kai vargšai žmonės ar vaikai vaikščiodavo po namus, prašydami maisto mainais už maldas už mirusiuosius.
Šis paprotys ypač buvo paplitęs Visų Šventųjų dienos metu.
Vėliau, kai šventė prarado religinį pobūdį, maldas pakeitė dainos, pokštai ir žaidimai.
Dar seniau, Airijoje, egzistavo tradicija vadinama „mumming“ – kai žmonės, persirengę dvasiomis, vaidindavo ar dainuodavo mainais į maistą ar gėrimą.
Visų Šventųjų diena
Pavadinimas Helovinas kilo iš frazės „All Hallows’ Eve“, reiškiančios „Visų Šventųjų šventės išvakarės“.
Visų Šventųjų diena (minima lapkričio 1-ąją) – tai krikščioniška šventė, skirta pagerbti visus šventuosius, tiek žinomus, tiek nežinomus, kurie, tikima, po mirties buvo priimti į dangų. Manoma, kad VII a. popiežius Bonifacas IV įvedė Visų Šventųjų dienos minėjimą, iš pradžių ją minint gegužės 13-ąją. Vėliau, VIII a. popiežius Grigalius III perkėlė šventę į lapkričio 1-ąją – tikėtina, siekdamas pakeisti pagoniškas rudens šventes krikščionišku minėjimu.
Diena po Visų Šventųjų – lapkričio 2-oji – vėliau buvo paskirta kaip Vėlinės (arba Ilgės) – visų mirusiųjų minėjimo diena, skirta maldai už visus išėjusiuosius.
Helovinas kaip pasaulietinė šventė
Viduramžių pabaigoje religinės ir pasaulietinės Visų Šventųjų išvakarių („All Hallows’ Eve“) bei Visų Šventųjų dienos tradicijos susipynė. Reformacijos laikotarpiu ši šventė tarp protestantų iš esmės neteko religinės reikšmės, tačiau ypač Didžiojoje Britanijoje ji ir toliau buvo minima kaip pasaulietinė šventė.
Ankstyvieji Amerikos kolonistai uždraudė Helovino šventimą, tačiau XIX a. pradėta rengti derliaus šventes, kuriose atsirado ir kai kurių Helovino elementų.
Kai XIX a. viduryje į JAV pradėjo plūsti imigrantai, ypač iš Airijos, jie atsivežė savo Helovino papročius. XX amžiuje Helovinas tapo viena iš pagrindinių Amerikos švenčių, ypač mėgstama vaikų, kurie iki šiol džiaugiasi kostiumais, moliūgais ir tradicija „pokštas arba saldainis“.
Per laiką Helovinas sukaupė daugybę tradicijų, prietarų ir simbolių, kurių dalis kilo iš viduramžių krikščioniškų bei dar senesnių airiškų pagoniškų papročių.
Šviečiantis moliūgas
Vienas žinomiausių Helovino simbolių – moliūgas išskoptu vidumi ir viduje degančia žvake, vadinamas „Jack-o’-lantern”.
Pagal airių legendą, šykštusis Džekas (Stingy Jack) apgavo patį velnią, kad išvengtų pragaro, bet po mirties nebuvo priimtas ir į dangų. Nuteistas klajoti amžinoje tamsoje, jis gavo švytintį žarsteklį, kurį įdėjo į išskobtą ropę – taip tapdamas Jack of the Lantern, arba Jack O’Lantern.
Nuo tada tikima, kad išpjaustyti moliūgai su šviesa viduje padeda atbaidyti klajojančias dvasias arba nurodo joms kelią.
Mirusiųjų diena Meksikoje – spalvotas gyvenimo tęsinys
Daugumoje katalikiškų šalių tiek Visų Šventųjų diena, tiek Vėlinės (Visų mirusiųjų diena) išlieka svarbios religinės šventės. Pavyzdžiui, didelėje Europos ir Lotynų Amerikos dalyje lapkričio 1–2 dienomis žmonės lanko kapines ir pagerbia mirusius artimuosius.
Meksikoje itin plačiai švenčiama Mirusiųjų diena (Día de los Muertos). Ši šventė vyksta spalio 31–lapkričio 2 dienomis, kai šeimos kuria altorius (ofrendas), puoštus gėlėmis, žvakėmis, maistu ir nuotraukomis, taip kviesdamos mirusiuosius artimuosius sugrįžti į svečius.
Nors šventėje gausu kostiumų, žvakių ir šokių, tačiau tai – ne Helovinas. Tai mirusiųjų atminimo šventė – linksma, spalvinga ir pilna gyvenimo džiaugsmo.
Meksikiečiai tiki, kad mirusieji tą dieną grįžta aplankyti artimųjų, todėl jie juos pasitinka gėlėmis, maistu, muzika ir šokiais. Ant altorių (vadinamų ofrendas) dedami mirusiųjų portretai, jų mėgstami valgiai, gėrimai, cukriniai kaukuolės formos saldainiai (calaveras).
Tai nėra liūdna diena – priešingai, tai gyvenimo ir mirties šventė, kurioje pagerbiami mirusieji ir kartu švenčiamas gyvenimo grožis ir cikliškumas.
