„Tikslas – turėti vieną pagrindinę idėją, kuri padiktuotų toną projekto struktūrai ir padarytų jį unikaliu. Aplink pagrindinę idėją galima sukurti daugybę dizaino elementų, tačiau būtent projekto stuburas padarys jį ypatingu”, – teigia Liudvikas Godefrojus.
Benaršant beribėse interneto platybėse su nesibaigiančiais architektūriniais projektais, akys užkliuvo už nuostabių betoninių pastatų, prikaustančių dėmesį savo šiuolaikišku stiliumi ir neįtikėtina koncepcija, kai brutalumas sukuria jaukumo jausmą. Už jų slypi architektas Liudvikas Godefrojus. Kas jis?
Prancūzijoje gimęs ir dabar Meksikoje gyvenantis architektas Liudvikas Godefrojus puoselėja glaudų ryšį tiek su savo gimtąja šalimi, tiek su savo namais. Būtent Meksika buvo jo įkvėpimo šaltinis, todėl 2011 m. jis įkūrė savo architektūros studiją „Ludwig Godefroy Architecture”.
Paryžiuje įgijęs architekto išsilavinimą ir sukaupęs įvairiapusės patirties garsiose pasaulio architektūros įmonėse, tarp jų Niujorko „Leeser Architecture”, Barselonos „Enric Miralles/Benedetta Tagliabue”, Roterdamo „OMA/Rem Koolhaas” ir Meksiko „Tatiana Bilbao”. Godefrojaus projektavimo filosofija grindžiama „harmonijos” sąvoka. Architektūrą jis laiko labai subjektyvia sfera, tačiau mano, kad subtilios įvairių elementų sąjungos pasiekimas yra unikalumo šaltinis ir jo projektų genezė. Šis požiūris grindžiamas jautrumu, smalsumu, emocijomis ir istoriniu kiekvieno pastato kontekstu. Godefrojus savo darbuose vadovaujasi laiko, kaip tikrosios architektūros esmės, suvokimu. Anot jo, laikas suteikia statiniams autentiškumą ir grožį. Jis pasisako už paprastumą, siekdamas atskleisti pagrindinę pastato esmę ir kartu pasiūlyti šiuolaikinę kultūrinio paveldo interpretaciją.
Godefrojus pabrėžia ryšį tarp savo architektūrinių kūrinių ir kraštovaizdžio. Meksikoje jis perėjo prie minimalistinio, brutalistinio stiliaus, kuriam būdingas ribotas esminių elementų pasirinkimas. Šią jo požiūrio evoliuciją iš dalies lėmė unikalūs Meksikos reljefo iššūkiai ir pradinis nusivylimas, su kuriuo jis susidūrė dėl nenuoseklaus medžiagų prieinamumo. Šios transformacijos rezultatas – abstrakcija ir geometriniu tikslumu pasižymintis architektūrinių projektų portfelis, kuriame medžiagos yra paprastos, bet svarbios, o didžioji dauguma konstrukcinių elementų yra akivaizdžiai matomi visiems.
Dirbdamas Meksikoje Liudvikas turi nepaprastą kūrybinę laisvę, nes klimatas čia malonus, o taisyklės laisvesnės. Anot jo, “čia mažiau suvaržymų ir biurokratinės kontrolės, o darbuotojų prieinamumas ir medžiagų kainos darniai dera. Jei bandyčiau dirbti su betonu ir lieti jį vietoje JAV ar Europoje, pasiūlymas būtų laikomas per brangiu ir nepraktišku. Meksikoje galiu statyti taip, kaip savo laiku būtų statęs mano senelis.”
Savitas Liudviko dizaino stilius tapo ne tik prieinamas jo regione, bet ir iš prigimties nesenstantis. Jis pabrėžia: „Kai statote pastatą su sudėtinga apdaila, ji neišvengiamai laikui bėgant nusidėvi. Mano projektai, priešingai, išlaiko savo vientisumą. Po 15 metų pastatus galite rasti beveik nepakitusius. Mano ši koncepcija yra tarsi gija, jungianti visus mano darbus. Nors mano projektai yra labai įvairūs, juos sieja giminystė, kuri pranoksta jų skirtumus.”
Ludviko kūrybos šaltinis – tai vaikystės betoniniai bunkeriai Prancūzijos Normandijos pakrantėje ir Meksikos piramidės, su kuriomis jis susidūrė suaugęs. Šis nepaprastas elementų ryšys sužadina įkvėpimą ir sukuria unikalų atspirties tašką. Jis pabrėžia: „Šis ryšys tarp dviejų mano kultūrų – gimtosios šalies ir mano namų pastaruosius 15 metų – yra asmeninis pasakojimas. Tai mano perspektyva ir mano istorija, net jei kitų architektų akimis ji neturi istorinės reikšmės.”
