Turtinga Europos architektūros istorija yra kupina naujovių ir prisitaikymo istorijų. Keičiantis laikams, keičiasi ir jos pastatų paskirtis. Kūrybingų protų pergalvotos struktūros, iš pradžių sukurtos vienam tikslui, toliau gyvena savo gyvenimą, primindamos savo istorinę praeitį. Nuo bažnyčių, paverstų prabangiais viešbučiais, iki gamyklų, paverstų kultūros centrais – šie prisitaikančio pakartotinio naudojimo pavyzdžiai pabrėžia paveldo, tvarumo ir modernumo sankirtą.
Nuo elektrinės iki meno: Tate Modern, Londonas, JK
Londono Bankside elektrinė stovėjo nenaudojama nuo 1981 m. iki 2000 m., kuomet buvo atidaryta visuomenei kaip „The Tate Modern” šiuolaikinio meno muziejus. Modernią erdvę sukūrė šveicarų architektai Herzog & de Meuron, senovinį istorinį pastatą paversdami įspūdinga kultūros ikona.
Siekdami sutalpinti daugybę meno kūrinių, Herzog & de Meuron didžiąją dalį elektrinės interjero pritaikė įvairaus dydžio galerijoms. Jų aukštis svyruoja nuo penkių iki dvylikos metrų, maksimaliai išnaudojant natūralų apšvietimą. Originalūs elektrinės langai kai kuriose patalpose siekia nuo grindų iki lubų, stoglangiai bei stiklo pertvaros taip pat orientuoti į natūralios šviesos sklaidą. Trys požeminės cilindrų formos rezervuarų talpos yra išnaudojamos performansams ir įvairioms instaliacijoms. Tate’as jas apibūdina kaip „pirmąsias pasaulyje muziejų galerijas, nuolat skirtas gyvam menui“.
Kūrybinis fabrikas: La Fábrica, Barselona, Ispanija
La Fábrica, buvusi cemento gamykla netoli Barselonos, yra architekto Ricardo Bofillio genialumo pavyzdys. Ši nykstanti pramoninė struktūra, buvo performuota į asmeninę rezidenciją ir kūrybinę studiją. Biofilinis dizainas sugretintas su brutalizmu paverčia „La Fábrica” pakartotinio panaudojimo šedevru, parodančiu, kaip net atšiauriausias erdves galima paversti įkvepiančia aplinka.
Ricardo Bofillis ir jo „Taller de Arquitectura“ pastebėjo vietą 1972 m., įsigijo ją 1973 m. ir pradėjo dalinio ardymo procesą, nugriaunant tam tikras pramoninių struktūrų dalis, kad atskleistų paslėptas formas. Išsaugoti silosai buvo paversti biurais ir gyvenamosiomis erdvėmis. Projektas buvo baigtas 1975 m. Jo dizainas apima įvairius architektūrinius stilius, įskaitant katalonų gotikos ir siurrealizmo elementus, su postmodernizmo ir kritinio regionalizmo atgarsiais.
Nuo dujų saugyklos iki gyvenamųjų patalpų: „Gasometer City”, Viena, Austrija
Vienos „Gazometrai” yra buvusios keturios dujų talpyklos, pastatytos kaip dalis savivaldybės dujų tiekimo sistemos. Originalūs statiniai pastatyti 1896–1899 metais ir pagal paskirtį buvo naudojami iki 1984 metų. Kiekviena jų galėjo talpinti iki 90 000 kubinių metrų dujų ir tuo metu buvo didžiausios visoje Europoje.
Prabėgus beveik 100 metų ir pasikeistus miesto šildymo sistemai talpyklos nebebuvo naudojamos, tačiau dėl išskirtinės architektūrinės ir istorinės vertės „Gazometrai” nebuvo nugriauti, o priskirti šalies paveldo pastatams.
1995-aisiais Viena ėmėsi saugomų paminklų pertvarkymo ir atgaivinimo ir paragino pateikti idėjas naujam konstrukcijų panaudojimui. Keturi architektai Jean Nouvel, Coop Himmelblau, Manfred Wehdorn ir Wilhelm Holzbauer pateikė pasiūlymą paversti juos gyvenamaisiais kompleksais. 1999–2001 metais dujų tarpyklų vidinės konstrukcijos buvo išardytos, paliekant tik mūrinę išorę ir dalį stogo. Kiekviena talpykla buvo padalinta į keletą zonų, skirtų gyvenimui (apartamentai viršuje), darbui (biurai viduriniuose aukštuose) ir pramogoms bei parduotuvėms (prekybos centrai pirmuosiuose aukštuose).
Šiandien čia yra koncertų salė, kino teatras, studentų bendrabutis, savivaldybės archyvas ir kt. Pastatuose yra beveik apie 900 apartamentų. „Gasometer” pastatai sukūrė savo charakterį – tai miestas mieste.
Nuo bažnyčios iki viešbučio: The Collection Hotels, Milanas, Italija
Apytikriais skaičiavimais, visoje Italijoje yra beveik 100 000 bažnyčių. Kiekvieno miesto, miestelio ir kaimo centre stovi senovinės parapijos, pastatytos įvairiais architektūrinės ekstravagancijos laipsniais. Tačiau keičiantis šalies demografijai ir masiškai mažėjant bažnyčias lankančių žmonių skaičiui, nenuostabu, kad šios puošnios erdvės tampa performuotais objektais pakartotiniam naudojimui.
Milane įsikūrusios įmonės „Quattroassociati“ architektams buvo pavesta nedidelę kaimynystėje esančią bažnyčią miesto Fiera rajone paversti šiuolaikišku viešbučiu, užuot ją tiesiog nugriovus.
Beveik prieš šimtmetį pastatyta ir 1935 m. pašventinta kardinolo Schusterio, bažnyčia nustojo veikti 1990- aisiais.
2016-aisiais pradėtame renovuoti pastate išliko didelė dalis originalaus bažnytinio pastato, lotyniško kryžiaus planas su trimis navomis, originalios medinės durys ir pusapvalės arkos. 13 aukštų priestatas su 360 kambarių įgyvendina prabangaus viešbučio idėją Milano mieste.
Pasak už projektą atsakingos architektės Michele Reginaldi, kultinio pastato pertvarkymas ir pavertimas svetingumui skirta susitikimų vieta buvo „tikras iššūkis“. „Stengėmės iš naujo interpretuoti viešbučio erdves, išsaugant originalaus pastato erdvines charakteristikas ir reikšmingiausius architektūrinius elementus, taip įtvirtintinant tęstinumo ir pastovumo principą pastato istorinėje raidoje. “, – teigė architektė.
Nuo geležinkelio stoties iki pasaulinio lygio meno muziejaus: Musée D’Orsay, Paryžius, Prancūzija
Taip, Musée d’Orsay anksčiau buvo geležinkelio stotis!
Apjungiant stotį kartu su viešbučiu, pastatas naudojimui buvo pastatytas ir atidarytas 1900-aisias. Ant metalinio karkaso su puošniu Beaux Art kalkakmenio fasadu pastatytoje stotyje buvo įrengti liftai ir keleiviams, ir jų bagažui. Stotis akimirksniu įgijo reputaciją dėl savo prabangos ir komforto lygio, kuris išskyrė ją iš įprastų to meto traukinių stočių.
„La Gare d’Orsay“ buvo pirmoji stotis, skirta elektriniams traukiniams, todėl joje nereikėjo atvirų lubų, susidarantiems garams ir dūmams vėdinti – ją dengė didžiulės, skliautinės stiklo konstrukcijos.
Tačiau traukinių technologija tobulėjo ir netrukus vagonai tapo per ilgi, kad tilptų peronuose, todėl stoties naudojimas buvo apribotas ir ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje ji aptarnavo tik traukinius į Paryžiaus priemiesčius. Galiausiai geležinkelio stotis buvo uždaryta, o aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pastatas vos išvengė nugriovimo. Tačiau miesto vizionieriai įžvelgė pastato potencialą ir 1986 m. jis buvo paverstas meno muziejumi, kurį žinome šiandien.
Šiandien apie senąją pastato paskirtį išduoda likę masyvūs laikrodžiai ir didžiuliai arkiniai langai, leidžiantys galerijas užlieti natūralia šviesa. Dėl šio unikalaus pramoninio paveldo ir meno lobio derinio Orsay muziejų būtina aplankyti architektūros entuziastams ir meno mylėtojams.
Be abejo, šios tranformacijos – tik kelios iš daugelio nuostabių pavyzdžių visame pasaulyje. Tačiau jos demonstruoja ne tik architektūrinį išradingumą. Prisitaikantis pakartotinis naudojimas suteikia keletą privalumų:
Tvarumas: Pastatų pertvarkymas sumažina naujos statybos poveikį aplinkai.
Paveldo išsaugojimas: saugo istorines struktūras, užtikrinant, kad jos liktų kultūrinio kraštovaizdžio dalimi.
Bendruomenės atgaivinimas: Prisitaikantis pakartotinis naudojimas įkvepia naujos gyvybės apleistoms vietovėms, sukuriant erdves, atitinkančias šiuolaikinius poreikius.
Kūrybiškumas ir pažanga įkvepia mus kitaip pagalvoti apie erdves, kurios mus supa mūsų miestuose. Pagarba praeičiai ir vizija ateičiai susijungia nuostabių projektų įgyvendinimui, kurių, tikime, bus tikrai dar ne vienas.
