Skandinaviška architektūra yra palyginti jaunas architektūrinis stilius, stipriau išpopuliarėjęs tik praėjusį šimtmetį. Kalbant apie Skandinavijos architektūrą, ji dažniausiai apima Švedijai, Danijai, Norvegijai, Suomijai ir Islandijai būdingus bruožus. Šio stiliaus gimimui didžiausią įtaką turėjo politiniai ir geografiniai veiksniai ir šiandien tai neabejotinai yra vienas įtakingiausių architektūrinių stilių.
Dauguma žmonių jau turi tam tikrą skandinaviškos estetikos ir dizaino stiliaus sampratą. Jis ir paprastas, ir patogus, ir modernus. Čia derindami tradicinis liaudies stilius su šiuolaikinėmis technologijomis, taip sukuriama ne tik graži, bet ir funkcionali erdvė.
Iki XX amžiaus pradžios didžioji dalis Skandinavijos architektūros buvo paveikta Europos kultūros, arba buvo visiškai liaudiška. Senovės viduramžių pilys ir katedros neturėjo specifinio braižo, o senesni namai buvo pastatyti paprastu būdu, naudojant vietines medžiagas ir žinias. Toks architektūrinio išsilavinimo trūkumas laikui bėgant atvedė iki originalaus meistriškumo ir išradingumo. Vietiniai statybininkai labiau rūpinosi funkcija, o ne forma. Namai senojo pasaulio Skandinavijoje buvo statomi naudojant ribotą medžiagų kiekį ant nelygaus reljefo. Ankstyvas to pavyzdys yra velėniniai namai Islandijoje, kurių stogą atstojo natūrali žalia žolė – tai užtikrino prieinamą ir tvarią izoliaciją.
Iš tokio tradicinio požiūrio į statybą išaugo šiuolaikinė Skandinavijos architektūros versija. Visuomeniniuose pastatuose iš pradžių buvo maišomi neoklasikiniai elementai su tradiciniais statybos stiliais, paremtais vietine praktika. Architektūros judėjimas Skandinavijoje gimė parodoje Stokholme 1930-aisiais, kai buvo pristatyta funkcionalizmo koncepcija. Funkcionalistinio stiliaus pastatai buvo minimalūs, tačiau juose didelis dėmesys buvo kreipiamas į žmogaus būklę. Architektai norėjo, kad pastatai būtų paprasti, tačiau naudingi žmonėms (ir gamtai). Pavyzdžiui, Paimio sanatorija, pastatyta 1933 m., daugiausia dėmesio skyrė kokybiškam orui ir šviesai tuberkulioze sergantiems pacientams.
Pagrindiniai elementai, galintys padėti atskirti skandinavišką architektūrą nuo kitų panašių stilių:
Minimalizmas. Dizainas paprastai būna funkcionalus, subalansuotas, su švariomis linijomis, vengiant papildomų dekoravimo elementų.
Natūrali šviesa. Daugelyje Šiaurės šalių žiemą trūksta saulės šviesos. Štai iš kur kyla ypatingas poreikis natūraliai šviesai. Stoglangiai, stiklinės sienos ir atviros erdvės yra itin svarbūs ir būdingi elementai skandinaviškai architektūrai.
Neutrali spalvų schema. Spalvų paletė paprastai būna šviesi ir neutrali, o tai padeda pagerinti natūralią šviesą erdvėje.
Jaukus dekoras. Skandinaviškiems namams yra būdinga „hygge“ – koncepcija, suteiktianti namams jaukumo. Pastebėsite švelnias šviesas, natūralias tekstūras ir erdves storomis sienomis bei žemesnėmis lubomis, kurias lengva šildyti ir vėsinti.
Ergonomiškumas. Skandinaviškame dizaine svarbu būti draugiškam žmogui ir aplinkai. Namuose ir pastatuose įrengtos moderniausios energijos sistemos, kurios kuo efektyviau izoliuoja ir maitina namus. Seni namai dažnai atnaujinami naudojant naujas technologijas, kai tik jos tampa prieinamos.
Neįprastos formos. Skandinavų architektai ir dizaineriai nebijo žaisti su įvairiomis formomis ir siluetais, kurie gali išlaikyti pastato funkcionalumą neprarandant estetikos. Šios formos padeda išskirti dizainą iš kitų šiuolaikinių dizainų.
Pastatų sinergija su aplinka. Kaip ir kai kurie šiuolaikiniai architektai, dauguma Skandinavijos architektų atsižvelgia į kraštovaizdį ir atitinkamai koreguoja savo projektus.
Šiaurės Europos žmonės sukūrė architektūrinį stilių, kuriame senojo pasaulio vietiniai statybos ir išlaikymo būdai derinami su šiuolaikinėmis technologijomis ir teorija. Skandinaviška architektūra – tai architektūros stilius, kuriam rūpi, kaip išnaudojamos erdvės ir kiekviename kampe stengiamasi sukurti komfortą ir ramybę.
