Šiuolaikiniame, tarpusavyje susijusiame pasaulyje vartotojai vis dažniau domisi produktų, kuriuos jie atsineša į savo namus, kilme ir gamybos būdais. Šis padidėjęs sąmoningumas apima ir patalynės pasirinkimą. Gilindamiesi į įvairių medžiagų gamybos procesus, galime įvertinti kokybės, tvarumo ir etikos niuansų skirtumus.
Nesvarbu, ar tai būtų ekologiška medvilnė, iš kurios pagamintas standus perkelio audinys, ar šilkas, užburiantis savo lengvumu ir švelnumu, kiekvienas patalynės pasirinkimas pasakoja unikalią meistriškumo ir sąmoningo vartojimo istoriją. Šiandien mes jau daug žinome apie audinių savybes ir tinkamumą konkretiems gyvenimo atvejams, tačiau šiandien pabandykime suprasti jų poveikį aplinkai, socialinę ir etinę atsakomybę.
Medvilnė
Medvilnė yra populiariausias patalynės pasirinkimas pasaulyje, taip pat vienas pigiausių. Tačiau ar etiškas?
Įprasta manyti, kad medvilnė, kaip natūrali medžiaga, yra tiesiog geriausias pasirinkimas miegui. Tačiau tiesa yra ta, kad kai kurie iš didžiausių žmonijos etikos ir aplinkosaugos pažeidimų buvo padaryti vardan medvilnės ir jos nuolatinės ir augančios paklausos.
Istoriškai medvilnės auginimas siejamas su vergove, tačiau tokia praktika kai kur tebevykdoma ir šiandien. Teigiama, kad Sindziange, Kinijoje, kur užauginama penktadalis pasaulio medvilnės, pusė milijono uigūrų priversti skinti medvilnę pagal žiaurias priverstinio darbo programas. Indijoje tūkstančiai vaikų neatlygintinai dirba medvilnės valymo fabrikuose.
Aplinkosauginiu požiūriu medvilnė yra labai imli vandeniui: vienam kilogramui medvilnės išauginti reikia virš 5 m3 vandens. Vertinant nuolat augantį medvilnės audinių poreikį, didelį susirūpinimą kelia vandens išteklių naudojimas ją auginančiose ir perdirbančiose šalyse. Net 40% medvilnės auginimo sąnaudų sudaro pesticidų naudojimas, kuriais siekiama šiuos augalus apsaugoti nuo kenkėjų. Medvilnės ūkių statistika žiauri: vien dėl tiesioginio sąlyčio su pesticidais kasmet nukenčia per 1 milijonas žmonių, o apie 22 tūkstančius – miršta.
Poliesteris
Poliesteris yra sintetinis audinys, gaunamas iš iškastinio kuro. Šiuo metu tekstilės pramonei skirtų sintetinių audinių gamyba sudaro 1,35% pasaulinio naftos suvartojimo. Tai viršija Ispanijos metinį naftos suvartojimą. Be to, šie iškastiniai degalai tampa vis nešvaresni. Jie gaunami iš suskaidytų dujų, poliesterį planuojama gaminti ir iš anglies. 2015 m. vien dėl tekstilėje esančio poliesterio buvo išmetama daugiau nei 700 mln. tonų anglies dioksido (CO2). Tai atitinka per metus išmetamą CO2 kiekį Meksikoje. Prognozuojama, kad iki 2030 m. šis rodiklis beveik padvigubės ir du kartus viršys Australijos išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.
Dar viena poliesterio problema yra ta, kad jis nesuyra biologiškai. Kenksmingas mikroplastikas patenka į vandens telkinius, o sąvartynuose gali išlikti šimtus metų.
Šilkas
Šilkinė patalynė, kaip ir šilkinis audinys, yra vertinama dėl savo natūralumo ir vėsinančių, šildomų bei gydomųjų savybių. Šilkas nuo seno itin paklausus ir brangus audinys. Visgi, įprasto šilko gamyba nėra etiška, nes jos proceso metu reikia virti kokonus, kuriuose yra gyvos šilkaverpių lervos. Be to, šilkas vertinamas kaip didelį poveikį aplinkai darantis pluoštas, nes apdirbant šilką naudojamas didelis iškastinio kuro kiekis. Pastaraisiais metais Indijos šilko fabrikuose atsirado nerimą keliančių įrodymų apie vaikų išnaudojimą.
Vilna
Nors vilna yra ilgaamžis pluoštas, kuris tarnauja daug metų, yra gerokai rečiau skalbiamas, o pasibaigus gyvavimo laikui biologiškai suyra, svarbu įvertinti vilnos gavybos ir apdirbimo procesą. Šiandien daugumoje avių ūkių vis dar paplitusi mulesing’o procedūra, kai 6-12 savaičių ėriukams yra pašalinami tam tikri odos plotai, kad būtų išvengta invekcijų. Tokia procedūra ėriukams sukelia nepakeliamą skausmą, baimę ir stresą. Šios procedūros kol kas yra visiškai legalios net be nuskausminamųjų naudojimo…
Vilnos plovimo, apdorojimo ir balinimo procesai gali būti žalingi aplinkai bei darbuotojams, tačiau šiandien yra alternatyvių metodų vilnos apdirbimui, kurių naudojimą patvirtina įvairūs gaminio sertifikatai.
Linas
Kaip ir visų tekstilinių audinių, daugiausia jo užaugina/pagamina Kinija. Europoje daugiausia šios kultūros užaugina Italija, Belgija ir Airija. Linas užima mažiau nei 1 procentą pasaulinės pluoštų rinkos, kadangi šio pluošto perdirbimas yra ganėtinai brangus procesas.
Jei linai auginami laikantis aplinkosaugos reikalavimų, tai nėra kenksminga aplinkai. Tačiau norėdami patenkinti pasaulinę lino gaminių paklausą nepatiriant didelių pridėtinių išlaidų, dauguma lino gamintojų pasirenka pigesnius ir greitesnius procesus, kurie susiję su cheminių medžiagų panaudojimu.
Pagrindinis su lino audinių gamyba susijęs aplinkosauginis susirūpinimas yra mirkymo procese naudojamų cheminių medžiagų patekimas į aplinkines ekosistemas. Dažniausiai linų pluoštui atskirti nuo sumedėjusio linų stiebų vidaus naudojami šarmai arba oksalo rūgštis. Šį procesą galima atlikti ekologiškiau – vandeniu, tačiau šis būdas užtrunka ilgiau, todėl išauga gaminio savikaina.
Visgi, linai auginami naudojant mažiau trąšų ir pesticidų, jiems reikalingas santykinai mažas drėkinimas – priklausomai nuo vietovės, jiems dažniausiai užtenka natūralaus kritulių kiekio; likusios augalo dalys naudojamos kitų metų derliui tręšti. Lino audinys yra itin patvarus, todėl turi ilgą gyvavimo ciklą. Beje, kanapės turi daug panašių savybių kaip ir linas, tačiau kol kas jų pluoštas nėra itin plačiai prieinamas.
Šie veiksniai kartu reiškia, kad ekologiška lininė patalynė yra ne tik patogumo ir stiliaus, bet ir etiškiausias patalynės pasirinkimas. Atsižvelgdami į natūralų lino grožį, ilgaamžiškumą ir ekologišką (tam tikrais atvejais) gamybos procesą, mes ne tik pageriname miego kokybę, bet ir prisidedame prie atsakingesnio požiūrio į vartotojiškumą. Su linine patalyne kiekviena naktis tampa proga atsipalaiduoti, žinant, kad mūsų pasirinkimai atitinka mūsų vertybes ir planetos gerovę.
