No products in the cart.
Brutalizmas – architektūros stilius, atsiradęs XX a. viduryje, paliko neišdildomą pėdsaką pasaulio miestų urbanistiniuose kraštovaizdžiuose. Dėl savo griežtų, monolitinių konstrukcijų ir plačiai naudojamo neapdoroto betono, brutalizmas sukelia tiek susižavėjimą, tiek prieštaringas reakcijas.
Pokario betoninę architektūrą daugelis ilgą laiką laikė negražia. Švelniai pasakyta. Turbūt per visus istorinius laikmečius nėra jokio kito architektūrinio stiliaus, kuris būtų sulaukęs tiek daug priešiškumo, neapykantos ir kritikos, ypač 1970-1980aisiais. Sunkūs, grubūs ir masyvūs pastatai, kurie po intensyvesnio lietaus išryškina vandens nubėgimus gali atrodyti itin nykiai, tačiau šiandien plintant tvarumo idėjoms, brutalizmo pastatai yra sugrįžę į madą.
Terminas „brutalizmas“ kilęs iš prancūziško posakio béton brut, reiškiančio „neapdorotas betonas“. Judėjimas prasidėjo pokario laikotarpiu kaip būtinybė statyti nebrangius, funkcionalius pastatus augančiam miesto gyventojų skaičiui. Britų architektai Alison ir Peteris Smithsonai laikomi šio stiliaus pradininkais (1950-ieji m.), tačiau brutalizmo architektūros pamatus įtvirtino šveicarų-prancūzų architektas Le Corbusier.
Tai, be abejo, nebuvo pirmas kartas, kai betonas buvo naudojamas architektūroje, tai buvo pirmas kartas, kai betonas buvo naudojamas fasadui. Prieš brutalizmą pastato konstrukciją paprastai paslėpdavo tinkas, stiklas ar kitos medžiagos. Šio judėjimo pagalba neapdirbtas betonas parodė savo skulptūrines savybes, įkūnydamas monumentalumą ir atskleisdamas medžiagos tikrumą.
Asamblėjos rūmai, Čandigaras, Indija. architektūra – Le Corbusier, 1962
Brutalizmas itin išpopuliarėjo 1960–1970 m., ypač Europoje, Šiaurės Amerikoje ir kai kuriose Azijos dalyse. Dėl patvarumo ir ekonomiškumo, šis stilius buvo plačiai taikomas universitetams, bibliotekoms ir valdžios pastatams.
Brutalizmo architektūrai būdingos šios savybės:
Brutalistinė architektūra dažnai buvo siejama su futurizmu, šviesiu žvilgsniu į ateitį, taip ji ir buvo pristatoma iš pradžių – artima tam, kaip žmonės įsivaizdavo utopiją.
Tačiau dėl visų nekviestų politinių ir visuomeninių konotacijų brutalizmas patyrė komunizmo pavertimo totalitarizmu padarinius, dėl kurių populiarioji kultūra brutalistinę architektūrą ėmė vaizduoti kitaip. Bendros erdvės tapo pavojingomis teritorijomis, atviri ir tarsi sąžiningi konstrukcijas atveriantys pastatai – paverčiami pabaisomis, ir štai „staiga” – brutalizmas asocijuojamas su smurtu ir prievarta, o šią asociaciją sustiprina tuo metu didelio atgarsio sulaukęs S. Kubricko filmas „Clockwork Orange“. Dabar galite rasti daugybę filmų, kuriuose brutalistinė architektūra yra naudojama kaip smurto fonas.
Bet kuriuo atveju šiandien galime teigti, kad naujajai kartai brutalistiniai pastatai yra visai gražūs. Netgi matome, kad kai kurie architektai, pavyzdžiui, japonas Tadao Ando, net ir šiandien plačiai naudoja betoną, pabrėždami visas jam būdingas savybes (nors istoriškai jis nepriklauso brutalizmo erai, apie kurią kalbame šiame straipsnyje).
Tadao Ando projektas „Kūrimo vartai“ (Gate of Creation), Monterėjus, Meksika (2013 m.)
Brutalizmui būdingas atviras betono demonstravimas taip pat itin populiarus Meksikoje. Čia dėl pigios žaliavos architektai turi galimybę išreikšti savo kūrybiškumą, nes iš betono išlieti galima praktišką bet ką. Iš pažiūros pilkas ir šaltas betoninis pastatas (net privatūs pastatai ar vilos) yra ypač priimtinas jų klimato sąlygomis. Tiesa, tai nėra tokie grubūs brutalistiniai pavyzdžiai, kuriuos mums paliko septyniasdešimtieji, čia duoklė labiau atiduodama minimalizmui, modernizmui ar šiuolaikiniam dizainui.
1. Namas Merida mieste Meksikoje, Architektas Liudvikas Godefrojus (daugiau apie šį architektą ir jo darbus galite paskaityti čia).
2 ir 6. Vila Cava Tulumo mieste Meksikoje.
3. CASA TO – Architektas Liudvikas Godefrojus, nuotraukos: JAIME NAVARRO.
4 ir 5. CASA AVIV Tulumo mieste Meksikoje, architektai CO-LAB DESIGN OFFICE
Šiuolaikiniai architektai vertina drąsią estetiką, tvarumą, senų pastatų pritaikymą naujai paskirčiai ir istorinę reikšmę. Tikrieji brutalistiniai pastatai, kuriems pavyko išvengti nugriovimo, šiandien yra atnaujinami, prikeliami pakartotiniam gyvenimui tapdami miesto kultūros simboliais.
Tarp žinomiausių brutalizmo pastatų yra:
Barbican Estate (Londonas, JK): Didžiulis gyvenamasis kompleksas su kultūros erdvėmis.
Barbican Estate. Nuotrauka: Barbican Estate
Boston City Hall (Bostonas, JAV): Įspūdingas valdžios pastatas, atspindintis brutalizmo principus.
Bostono miesto rotušė, Nuotrauka
Habitat 67 (Monrealis, Kanada): Modulinis gyvenamasis kompleksas, kurį suprojektavo Mošė Safdie.
Gyvenamasis pastatas Habitat 67
Nacionalinis teatras (Londonas, JK): Kultūrinis centras su tvirtovę primenančiu dizainu.
Londono nacionalinis teatras. Architektas – Denys Lasdun, 1976
Trellick Tower (Londonas, JK): Ernő Goldfingerio suprojektuotas gyvenamasis bokštas, garsėjantis savo forma ir funkcionalumu.
Trellic Tower, Nuotrauka: domusnova.com
Brutalizmas Lietuvoje siejamas su Sovietinės okupacijos laikotarpio statiniais. Daugelis XX a. antroje pusėje iškilusių komercinių pastatų, ypač sostinėje Vilniuje, turi šio stiliaus bruožų. Tokiuose pastatuose, kaip ir būdinga brutalizmui, buvo naudojamos naujoviškos tam metui statybinės medžiagos (betonas), išryškėjo kontrastingi bei subalansuoti stiprūs, aštrūs kampai ar banguotos formos. Nors kai kurie pastatai yra prieštaringai vertinami dėl sąsajų su to meto šalies istorija, neabejotina, kad jų novatoriškos formos nusako modernaus Vilniaus veidą. Televizijos bokštas, Nacionalinis operos ir baleto teatras, Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, Šiuolaikinio meno centras, Lietuvos kooperatinės sąjungos biurų pastatas, Santuokų rūmai – puikūs brutalistinės architektūros pavyzdžiai. Kitų miestų ryškūs pastatai yra Kauno paveikslų galerija, Elektrėnų ledo rūmai.
Vienas gražiausių brutalistinių pastatų Lietuvoje – Lietuvos kooperatinės sąjungos biurų pastatas, Nuotrauka: E. Blažio / LRT
Pastaraisiais metais brutalizmas atgimė derinant jį su biofilinio dizaino principais. Ši sintezė sujungia brutalizmo struktūrinį estetiškumą su gamtiniais elementais, tokiais kaip kambariniai augalai, žaliosios sienos ir tvarios medžiagos, pavyzdžiui, perdirbta mediena ar natūralus akmuo. Architektai vis dažniau pritaiko brutalizmo bruožus individualiuose namuose, kurdami minimalistines erdves, pabrėžiančias paprastumą, atvirumą ir ryšį su gamta. Dideli langai, sodai ant stogų suteikia šaltiems betono fasadams žalumos ir natūralios šviesos, taip pritaikant šiuolaikiniams poreikiams ir estetikai.
Pastaruoju metu brutalistinis stilių itin populiaru derinti su biofiliniu dizainu. Pilkas ir niūrus fonas tampa puikiu pagrindu atkleisti augalų grožį. Šis kontrastas suteikia jaukumo, gaivos ir ypatingo žavesio.
