Pastarųjų dešimtmečių vizualinė estetika gali būti apibūdinama kaip dizaino kūrimas remiantis ,,nebūties’’ principais. Visose gyvenimo srityse – ar tai būtų menas, gyvenimo būdas, mada, industrinis ar interjero dizainas – buvo išreikštas poreikis išlaikyti tik būtiniausias detales, taip vadovaujantis pasaulyje plačiai pamilta, tačiau kartu ir stipriai sukritikuota minimalizmo tendencija.
Minimalizmas remiasi nuostata, jog viskas aplink mus turi būti sumažinta iki būtiniausių detalių, tačiau savaime kyla klausimas, kas iš tiesų gali nuspręsti, kas yra būtina ir kada detalių jau per daug? Turint omeny šiuos klausimus ir atsižvelgiant į tai, jog pastaraisiais metais įvyko radikalūs pokyčiai žmonių vartojimo kultūroje ir kasdienio gyvenimo būde, galima teigti, kad minimalizmo tendencija dar užsibus, tik šiek tiek keis savo formą.
Minimalizmas yra meno judėjimas, kuris pradėjo formuotis po Antrojo Pasaulinio karo kaip reakcija į tų laikų modernizmą ir abstraktų ekspresionizmą. Menininkai norėjo atsitraukti nuo emocionalių ir išraiškingų šių žanrų savybių, kurios jiems atrodė kaip prasiblaškymas nuo paties meno, kurdami jų įsitikinimu tai, kas yra ,,tyriausia grožio forma“. 1960-ųjų vizualinių menų, muzikos ir industrinio dizaino srityse buvo plačiai naudotas terminas – minimalistinis, kuris reiškė ornamentikos ir kitų dekoratyvinių elementų atsisakymą paliekant tik esmines detales.
Tuo tarpu architektūroje minimalizmas pasireiškė kaip erdvės ar struktūrų dalių sumažinimas iki pagrindinių elementų. Ši tendencija išpopuliarėjo 1980-ųjų pabaigoje tarp Londono ir Niujorko, kai mados butikų savininkai paprašė architektų suprojektuoti erdves taip, kad jose būtų paliekama dalis vietos tuščia, naudojami balti tonai, šaltas apšvietimas ir mažiausias įmanomas daiktų ir baldų kiekis. Tokiu būdu visas dėmesys būtų skiriamas madai ir drabužiams. Pati minimalizmo idėja kilo iš Zen filosofinio tradicinio japonų dizaino, Bauhauso ir De Stijl judėjimų. Kitų šaltinių teigimu, minimalizmas buvo atsakas į industrializaciją ir spartų miestų augimą, kuris turėjo suveikti kaip priešnuodis nuo didžiųjų miestų keliamo šurmulio.
Sparčiai plisdamas iki 21-ojo amžiaus pradžios, minimalizmas užvaldė pasaulį – jo pasidarė aplink tiek daug, kad tapo įkvepiančio ir prabangaus gyvenimo simboliu. Interjere vyravo aptakus dizainas ir švarios linijos, perteikiančios nesenstančio paprastumo ir prašmatnaus skonio jausmą. Pirmenybė buvo teikiama paviršių švarai ir tvarkai. Pagrindinė spalvų paletė apėmė baltą ir kitas neutralias spalvas, tačiau jos buvo papildomos skirtingais tonais ir tekstūromis, suteikiančiomis dizainui tam tikrą charakterį. Pasisėmę įkvėpimo iš skandinaviško dizaino, savo kūryboje dizaineriai ėmė derinti natūralios apdailos detales, kaip medį ir akmenį, su paprastomis geometrinėmis formomis, monochromine spalvų palete ir kitais funkciniais elementais. Netrukus po to minimalizmas tapo pasauline disciplina, skatinančia gyventi daugiau su mažiau – ,,vartotojų kultūroje minimalizmas visada buvo šiek tiek išgalvotas“.
Nors minimalistinis dizainas visada buvo labai populiarus tarp dizainerių, tačiau taip pat stipriai buvo ir kritikuojamas dėl savo šaltumo ir buvimo ,,be sielos“. Daugeliui tai buvo būdas uždaryti išorinio pasaulio chaosą ir įžengus pro namų duris patekti į ramybės oazę. Tačiau kiti nepajuto emocinio ryšio su šiuo stiliumi, kuris nesugebėjo atspindėti jų gyvybingos ir triukšmingos asmenybės. Tačiau 2020 m. vasaros pabaigoje pasaulis pagaliau pamatė didelį postūmį visuomenės „estetinėje kelionėje”. Buvo pradėta linkti į natūralius, energingus ir eklektiškus interjerus, kur kambariai gali būti spalvoti ir beprotiški bei pilni daiktų, kurie nedera tarpusavyje, o tai ir yra esmė.
Akivaizdu, stilius nuolat keičiasi ir naujos/perdirbtos mados dažniausiai pristatomos kiekvienais metais, tačiau pandemija, manoma, buvo vienas iš pagrindinių faktorių, prisidėjusių prie šio pokyčio. Nenuostabu, jog po daugelį mėnesių trukusio karantino, žmonės pajuto troškimą pridėti šiltesnių tonų į savo interjero paletes ir įlieti daugiau energijos į namų erdvę. Juodai baltas gyvenimas tapo nebepageidaujamu. Žmonės užsinorėjo augalų, tekstūrų ir aksesuarų, atspindinčių jų asmenybę. Taip buvo pristatyti tokie stiliai kaip „Japandi” ir „Organic Modernism”, kurie pasiskolino stilistinius elementus iš japonų ir skandinavų dizainų ir pagyvino juos natūraliais bruožais ir medžiagomis, suteikdami antrą gyvenimą monotoniškam dizainui. Dizaineriai taip pat pradėjo skolintis kitų šalių dizaino elementus, tokius kaip spalvų paletės, raštai ar tradiciniai aksesuarai, transformuodami savo erdves į mini atostogų namus.
Šiek tiek perdėtu atsaku į minimalizmą galima vadinti maksimalizmą, kuris per pastaruosius porą metų taip pat išaugo. Maksimalizmas dažnai apibūdinamas kaip pasąmoninga, sociokultūrinė reakcija į minimalizmo istorines politines pasekmes, taip pat kaip reakcija į prieštaringai vertinamus austrų architekto Adolfo Looso komentarus apie papuošimus ir jų santykį su „nekontroliuojama erotika, nusikalstama veikla ir valstiečiais”. Šiandien, augant individualizmui, prieinamumui prie išteklių ir nepaisant status quo, maksimalistiniai namai yra reprezentacija to, kas yra namų savininko galvoje, kas jam įstrigo iš vietų, kuriose lankėsi, koks yra jo kultūros suvokimas, kultūrinis palikimas, bei jo gyvenimo interesai – tai „išraiškingas, jungiantis žmogiškumas – tyčinė karšta netvarka”, kuri švenčia ekspresionizmą, asmeninį skonį ir apima tai, kas iš tiesų yra žmonės ir iš kur jie yra kilę.
