Vincento Van Gogo (1853-1890) meno kūriniai yra plačiai žinomi visame pasaulyje. Jo išskirtinis postimpresionistinis stilius, pasižymintis drąsiais potėpiais ir ryškiais atspalviais, yra gan lengvai atpažįstamas.
Per savo gyvenimą menininkas nesulaukė didelio pripažinimo, jam sunkiai sekėsi parduoti savo darbus. Didžiulė šlovė aplankė jau po mirties ir dabar jis laikomas vienu iš garsiausių kada nors gyvenusių dailininkų. Jo originalūs meno kūriniai vertinami milijonais, iš kurių brangiausi – „Portrait de l’artiste sans barbe“ (liet.: autoportretas be barzdos), 1889 m., kuris 1998 metais buvo parduotas už 71,5 milijono dolerių, ir „Portrait du Docteur Gachet“ (liet.: Daktaro Gachet portretas), 1890 m., kuris buvo parduotas už 82,5 milijono dolerių 1990 metais. Nors daugybė originalių menininko paveikslų saugomi prestižiniuose muziejuose ir privačiose kolekcijose visame pasaulyje, dauguma jų yra Amsterdamo Van Gogo muziejuje.
Van Gogo kūriniai
Nors daugumą darbų Van Gogas nutapė paskutiniame savo gyvenimo dešimtmetyje, jis buvo ypatingai „produktyvus” ir per savo gyvenimą iš viso nupiešė beveik 2000 paveikslų. Kiekvienas jų užima ypatingą vietą menininko palikime. Štai keletas jo geriausiai žinomų paveikslų:
Žvaigždėta naktis („Starry Night”), 1889
Vienas iš garsiausių Van Gogo paveikslų, „Starry Night“ (1889), turi ypatingą reikšmę menininko gyvenime. Prieš sukurdamas šį šedevrą, Van Gogas kovojo su psichinėmis problemomis, ko pasekoje nusipjovė savo kairiąją ausį. Dėl to 1888 metais gydymo tikslais jis buvo apgyvendintas Saint-Paul-de-Mausole prieglaudoje Saint-Rémy Provincijoje. Įdomu tai, kad „Starry Night“ pavaizduota panorama iš tiesų yra vaizdas, kurį Van Gogas matė iš savo prieglaudos kambario. Sūkuriais apipintas mėnulio apšviesto naktinio dangaus bliuzas įkūnija savitą menininko stilių, pasitelkiant spalvas perteikiamos intensyvios emocijos.
Saulėgrąžos („Sunflowers”), 1889 m
1888–1889 m. viešėdamas Arlyje, pietų Prancūzijoje, Van Gogas nutapė seriją paveikslų su penkių saulėgrąžų vazoje kompozicija, naudodamas tik įvairius geltonos ir žalios spalvos atspalvius. Jis paaiškino, kad šios gėlės jam simbolizuoja „dėkingumą“, todėl vieną iš jų jis pakabino savo kambaryje. Vėliau jo bičiulis dailininkas Paulas Gogenas, viešėdamas pas jį, taip susižavėjo saulėgrąžų paveikslais, kad paprašė vieno sau. Van Gogas su malonumu jam jį padovanojo. Šiandien jo kopija saugoma Amsterdamo Van Gogo muziejuje.
Autoportretas („Self-Portrait”), 1889 m
Per visą savo gyvenimą Van Gogas sukūrė daugybę autoportretų, iš viso ne mažiau kaip 35. Tarp jų – ypač garsus, pateiktas žemiau, nutapytas 1889 metais. Šiame portrete Van Gogas matomas vilkintis jam būdingą mėlyną striukę ir marškinius, atspindinčius jo tipišką kasdieninę darbo aprangą. Siekdamas pavaizduoti tikrąjį save, jis paryškina išskirtinius veido bruožus, įskaitant antakio vagą ir ryškius raudonus plaukų ir barzdos atspalvius. Šis paveikslas yra vienas iš paskutinių autoportretų, nutapytų prieš jo mirtį.
Bulvių valgytojai, („The Potato Eaters”), 1885 m
„Bulvių valgytojai“ (1885 m.) žymi esminį Van Gogo meninės raidos momentą, ypač jo stilių ir techniką. Vaizduodamas šeimą, valgančią kuklų bulvių valgį, jis siekė ne tik įsitvirtinti kaip valstietiško gyvenimo dailininkas, bet ir mesti iššūkį savo meniniams įgūdžiams eksperimentuodamas su šviesa ir šešėliais. Tiksliau, jis panaudojo šviesos ir chiaroscuro techniką, kad pabrėžtų savo objektų bruožus.
Kviečių laukas su varnomis („Wheatfield with Crows”), 1890 m
Vienas iš paskutinių Van Gogo darbų „Kviečių laukas su varnomis“ vaizduoja varnas, kylančias iš kviečių lauko į didžiulę ir gilią dangaus žydrynę. Nedidelis takelis, einantis per drobės centrą, sukelia vienatvės ir dviprasmiškumo jausmą. Daugelis šį paveikslą interpretuoja kaip Van Gogo savižudybės pranašavimą ir izoliacijos, kurią jis patyrė per savo gyvenimą, atspindį. Jis buvo nutapytas kelios savaitės iki jo mirties.
Irisai („Irises”), 1889 m
Irisai – tai Van Gogo paveikslų, nutapytų jam viešint Provanse, kolekcija. Pačios gėlės augo šio prieglobsčio sode, o tai paaiškina jų dažną vaizdavimą menininko to laikotarpio darbuose. Šiai serijai būdinga japoniškų spaudinių Ukijo-e įtaka, kuri dažnai išryškindavo gėles kaip pagrindinį objektą ir naudojo išskirtines formas bei spalvas, kad perteiktų jų subtilumą ir švytėjimą.
Miegamasis Arlyje („The Bedroom in Arles”), 1888 m
Vienas žinomiausių Van Gogho meno kūrinių yra „Miegamasis Arlyje“ (1888 m.), kuriame vaizduojamas jo paties miegamasis. Paveiksle demonstruojami kuklūs menininko baldai ir kontrastingi atspalviai, nors mokslinė analizė rodo, kad dabar matomos spalvos yra paveikslo senėjimo pasekmė. Van Gogas sąmoningai atmetė perspektyvą, kad pasiektų išlygintą efektą, panašų į japonų spaudinius. Laiške savo broliui Theo Van Gogas pareiškė, kad žiūrėjimas į šį paveikslą turėtų nuraminti protą ir vaizduotę.
