Ar kada nors teko įžengus į kambarį pajusti momentinį jaukumo arba priešingai – diskomforto jausmą? Toks instinktyvus pojūtis yra neuroarchitektūros esmė. Sujungiant neurologijos mokslą ir architektūrą, siekiama kurti erdves, kurios teigiamai veikia mūsų nuotaiką, sveikatą ir produktyvumą.
Ilgas ir siauras koridorius be matomo išėjimo ar silpnai apšviestas kambarys su žemomis lubomis labai gerai iliustruoja nejaukumo jausmą patalpoje. Senovės architektai ir statybininkai instinktyviai suprato, kas slypi neuroarchitektūros šerdyje, net jei jiems trūko konkretaus pavadinimo ar priemonių tam išmatuoti. Mūsų reakcijos į sukurtą aplinką siekia žmonijos pradžią.
Neuroarchitektūra jungia dvi skirtingas sritis – neuromokslą ir architektūrą. Šiandien mūsų supratimas apie smegenų funkciją pažengė iki tokio lygio, kad mokslininkai virtualios realybės pagalba gali tirti, kaip mūsų smegenys reaguoja į skirtingus aplinkos elementus, tokius kaip šviesa, spalvos, tekstūros ar erdvės planavimas. Tikslas – kurti aplinką, kuri ne tik patenkintų estetinius ir funkcinius poreikius, bet ir skatintų psichologinę bei kognityvinę gerovę.
Kam tai?
Beveik visi praeities architektūros ir dizaino judėjimai bei įvairiausi „-izmai“ buvo orientuoti į estetinį stilių arba jį skatinančias filosofijas. Tačiau, neuroarchitektūra yra susijusi ne tiek su pačia architektūra, kiek su žmonėmis, kurie ją įkūnija. Vis pažangesnė neurologijos disciplina žengia į priekį, kad atskleistų atsakymus apie sudėtingus mūsų ryšius su dizainu, architektūra ir visa mus supančia aplinka. Įsivaizduokite, kad pagaliau galime paaiškinti, kodėl mes taip, o ne kitaip reaguojame į skirtingas erdves – štai kodėl apie neuroarchitektūrą šiandien kalbama vis daugiau.
Kaip aplinka veikia mūsų savijautą?
Mūsų „vidinis jutiklis“ nuolat vertina erdves, kuriose esame. Neuroarchitektūra siekia iššifruoti šiuos signalus, kad galėtume kurti aplinką, kuri skatintų teigiamą elgseną ir savijautą. Pavyzdžiui:
Medžiagos. Natūralios medžiagos, tokios kaip medis ar akmuo, biofilinis dizainas – augalų integracija į aplinką – padeda sumažinti stresą ir pagerinti oro kokybę.
Šviesa. Natūralus apšvietimas teigiamai veikia nuotaiką ir sveikatą, o dirbtinė šviesa turi būti pritaikyta intensyvumu ir spalvų temperatūra. Darbo aplinkoje reikia ryškesnių, energizuojančių šviesų, o poilsio zonose – švelnių, šiltesnių tonų.
Spalvos. Šiltos spalvos, tokios kaip raudona ir oranžinė, skatina energiją ir veiklą, o šaltos spalvos, pavyzdžiui, mėlyna ir žalia, ramina ir padeda susikaupti.
Neuroarchitektūros pritaikymas
Anot nauroarchiktūrą tiriančių specialistų, svarbiausia suprasti save ir tai, kaip jūsų planuojamas dizainas paveiks jūsų savijautą. Jūsų asmenybė tam tikru mastu nulems jūsų pageidavimus. Pavyzdžiui, jei esate stiprus intravertas, greičiausiai nebūsite laimingas didelėje, atviro plano aplinkoje.
Kurdami namus, gerai pagalvokite apie savo ankstesnę patirtį su gyvenamosiomis patalpomis. Kad sužinotumėte, kas jums gali tikti, prisiminkite, kokio tipo aplinkoje jautėtės atsipalaidavę ir laimingi – tai geriausias indikatorius, nusakantis, kokiose erdvėse pajusite pilnatvę ir puikią būseną.
Kitos paskirties patalpose požiūris į tinkamos aplinkos kūrimą jau susiformavo. Pavyzdžiui:
Komercinės ir darbo erdvės. Atviros biuro erdvės su tinkamai apgalvotomis zonomis gali skatinti bendradarbiavimą, o tuo pačiu užktikrinti produktyvumą.
Sveikatos apsaugos įstaigos. Ligoninėse naudojant ramybę skatinančius dizaino elementus galima pagreitinti pacientų sveikimo procesą. Pavyzdžiui, mėlyni ir žali tonai bei augalai palatose sukuria raminantį poveikį.
Edukacinės erdvės. Mokyklos ir universitetai gali būti suprojektuoti taip, kad skatintų mokinių kūrybiškumą ir dėmesio koncentraciją. Tinkamas apšvietimas ir erdvės išdėstymas gali daryti ženklią įtaką mokymosi rezultatams.
Griežtų taisyklių, kaip taikyti neuroarchitektūrą, nėra. Neuromokslas atskleidžia įvairius smegenų funkcionavimo modelius, tačiau reiktų pabrėžti, kad žmonės vis dar yra unikalūs dėl genetikos, kultūros ir individualios patirties įtakos. Dėl to ta pati patalpa gali turėti skirtingą poveikį skirtingiems žmonėms. Tad norint, kad neuroarchitektūra būtų sėkmingai pritaikyta, būtina suprasti tikslinį vartotoją, kuris naudosis suprojektuota aplinka.
Visgi, iki šiol neuroarchitektūros studijos padarė keletą įdomių atradimų, pritaikomų daugumai:
- Gamtos vaizdai gali padėti žmonėms pasikrauti, atsipalaiduoti ir padėti sveikti tiek nuo psichologinių, tiek nuo fizinių negalavimų.
- Žmones labiau traukia simetriški, tekstūruoti bei įdomūs pastatų fasadai.
- Pastatų švelnios linijos ir linkiai taip pat yra vertinami palankiau, tuo tarpu smailūs, aštrūs kampai sukuria įtampą.
- Kvadrato formos kambariai sukelia nerimą ir atskirties jausmą.
- Žalios spalva sumažina širdies susitraukimų dažnį ir mažina stresą.
- Raudona spalva skatina protinį aktyvumą ir susidomėjimą.
- Natūrali šviesa (šviesi ryto ir švelni šilta popietės) skatina teigiamus jausmus, o dirbtinė mėlyna šviesa turi priešingą poveikį
Kodėl neuroarchitektūra svarbi?
Neuroarchitektūra yra susijusi ne tik su estetiniais, bet ir psichologiniais bei socialiniais poreikiais. Ji padeda kurti tvaresnes, humaniškesnes erdves, kurios skatina gerovę ir laimę. Tobulėjant mokslo žinioms, atsiranda vis daugiau galimybių formuoti erdves, kurios palaiko mūsų sveikatą ir produktyvumą.
Neuroarchitektūros vizija – pasaulis, kuriame kiekviena erdvė skirta ne tik buvimui, bet ir klestėjimui.
