Šiuolaikiniame sparčiai besivystančiame pasaulyje, kur atrodo, kad viską lemia technologijos ir masinė gamyba, atsiranda primenančių, kad reikia sulėtinti tempą ir vėl atrasti ryšį su gamta. Vienas tokių vizionierių yra Donatas Šopis, menininkas, kurio giliausia aistra yra kurti per intuiciją, jautrumą ir gyvų sistemų tyrinėjimą. Jo menas yra ne tik gamtos tobulumo atspindys, bet ir kvietimas tą harmoniją priartinti prie mūsų kasdienybės.
Donatui pasaulis yra pusiausvyros modelis, kuriame žmonės ir gamta sugyvena subtiliame, bet giliame šokyje. Jo kūryba, įkvėpta organiškų gamtos formų, siekia atskleisti paties gyvenimo grožį, pažadinti supratimą apie gamtos svarbą mūsų gyvenime ir jos lemiamą vaidmenį aplinkai. Savo kūriniais jis kviečia pamatyti ne tik estetiką, bet ir domėtis tvarumo temomis, ragina apmąstyti savo poveikį aplinkai ir sąmoningo gyvenimo poreikį.
Atskleisti natūralumą
Donato kūryba išsiskiria autentiškumu. Jis neslepia naudojamų medžiagų „trūkumų“ ar „netobulumų“. Vietoj to, jis juos paryškina, leisdamas atsiskleisti natūraliam šių vadinamųjų „defektų” grožiui. Šie neapdoroti elementai, priartina mus prie savojo supratimo. Įtrūkimai, nelygumai – tai ne klaidos, o unikalumas ir tiesa, kuriuos dažnai bandome užglaistyti tiek savo gyvenime, tiek daiktuose, kurie mus supa.
Šis požiūris meta iššūkį visuomenės tobulumo ir perteklinio vartojimo normoms. Atskleisdamas „paslėptą“ grožį, Donatas kalba apie gilesnį, pasąmoningą autentiškumo ilgesį pasaulyje, kuriame dažnai slepiamės po kaukėmis. Jis mano, kad didžioji dalis šiuolaikinio vartojimo – ar tai būtų daiktai, santykiai ar priklausomybę sukeliančios medžiagos – kyla iš nuslopinto tiesos troškimo. Jo kūryba siekia sugriauti mus įkalinančius kultūrinius kodus, susitinkant akis į akį su mūsų pačių autentiškumu.
Tvarumas – gyvenimo būdo pagrindas
Donatui tvarumas yra ne tik ekologiška praktika ar medžiagų perdirbimas – tai esminis pokytis suvokime. Tikrasis tvarumas prasideda nuo savęs supratimo, pagrindinių savo elgesio priežasčių atpažinimo ir sprendimų ieškojimo. Šis gilesnis supratimas veda prie labiau apgalvotų pasirinkimų, kaip gyvename ir kuriame.
„Esu kūrėjas, dirbantis su medžiagomis, kurios dažniausiai yra laikomos atliekamos, išmestos ar nebereikalingos. Mano kūrybos filosofija – išlaikyti šių žaliavų natūralias ir organiškas formas, nekeičiant jų esmės, bet išryškinant natūralų jų grožį”, – teigia D. Šopis.
Medieną autorius renka iš atliekų aikštelių, o pati kūryba gimsta iš to, ką tuo metu turi. Šis, iš pažiūros, ribotas medžiagų pasirinkimas verčia ieškoti sprendimų bei naujų požiūrio kampų, suteikia galimybę išlaisvinti kūrybinį potencialą. „Per savo darbą noriu pabrėžti, kad tai, kas mūsų suvokime gali atrodyti kaip „nereikalinga” ar „netinkama”, iš tikrųjų gali būti puikiai pritaikoma kūrybos kontekste. Kiekviena mano naudojama žaliava yra vietinės kilmės, o tai padeda palaikyti sąsają su vietine gamta ir kultūra. Tikiu, kad per vizualiąją kūrybą galima paveikti ne tik požiūrį į aplinką, bet ir į save”, – sako autorius.
Permąstyti ir prisijungti
Donato Šopio kūryba yra daug daugiau nei estetiški kūriniai; tai filosofinė kelionė į gamtos širdį ir mūsų santykį su ja. Jo kūrybinis procesas – tai nuolatinis dialogas su jo naudojamomis medžiagomis, leidžiantis kurti kūrinius, kurie rezonuoja su autentika, grožiu ir prasme. Išnaudodamas gamtos netobulumus ir neapdorotumą, Donatas primena mums, kad reikia susijungti su tikruoju savimi ir mus supančia aplinka:
„Mes esame vertingi tokie, kokie esame, ir turime visus įrankius bei galimybes kurti tai, ko trokštame. Gamta pati padiktuoja mano kūrinių dizainą – natūralios formos veda kūrybinį procesą, tačiau būtent tas procesas atveria naujas dizaino galimybes ir variacijas, kurių iš pradžių nepastebi”.
Didėjančio atotrūkio ir vartotojiškumo laikais jo darbai kviečia stabtelėti, apmąstyti ir įsitraukti į gilesnes tiesas apie save ir pasaulį, įkvėpti suvokimo pokytį ir sugrįžti į subalansuotą, harmoningą egzistenciją, kur menas, gamta ir žmonija kuria vieningai.
„Dėl šios priežasties pasirinkau nedirbti užsakymų principu. Man svarbu skatinti žmones ieškoti ir atrasti savo neišreikšto potencialo – tai tarsi užsidėti „naujus akinius” ir pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Toks požiūris yra artimas ir žiediškumo bei „closed loop” modeliams, kur vertė kuriama iš to, kas jau egzistuoja, ir kas gali būti pritaikyta dar kartą naujame kontekste”, – mąsto D. Šopis.
