No products in the cart.
Meno pasaulis nuolat ieško naujų vardų. Galerijos pristato jaunus autorius, kolekcininkai domisi dar tik savo poziciją formuojančiais kūrėjais, o muziejai vis dažniau įtraukia šiuolaikinių tapytojų darbus į savo kolekcijas. Pastaraisiais metais ypač pastebimas sugrįžimas prie tapybos – nuo intymių portretų ir kasdienybės scenų iki monumentalių abstrakčių kompozicijų.
Štai 10 menininkų, kurių kūryba atskleidžia skirtingus šiuolaikinės tapybos veidus. Tai nėra populiarumo reitingas ar investicijų rekomendacija. Greičiau kvietimas susipažinti su autoriais, kurių vardus verta įsidėmėti.
Britų tapytoja Flora Yukhnovich (g. 1990) kuria paveikslus, kuriuose XVIII a. rokoko estetika susitinka su abstrakčia šiuolaikine tapyba. Jos drobėse galima atpažinti praeities meistrų kompozicijų aidus, tačiau istoriniai motyvai čia išnyra tarsi spalvų, judesio ir potėpių sūkuriai.
Yukhnovich kūryba patraukia tuo, kad ji nesiekia tiesiog atkartoti istorinio stiliaus. Menininkė jį išskaido, perkuria ir paverčia gyva, energinga vizualine kalba. Jos darbai primena, kad meno istorija nėra užversta knyga – ji gali tapti įkvėpimu visiškai naujiems pasakojimams.
2025–2026 m. jos kūrybai buvo skirta paroda Niujorko „The Frick Collection“ muziejuje, kur menininkė sukūrė specialiai erdvei skirtą monumentalų kūrinį, įkvėptą François Boucher tapybos.
Kanadoje gimusi, Niujorke kurianti Anna Weyant (g. 1995) tapo viena ryškiausių jaunosios figūrinės tapybos atstovių. Jos paveiksluose – jaunos moterys, gėlės, vaisiai, kasdieniai daiktai ir keistai sustingusios scenos, kuriose įprasta aplinka įgauna paslaptingą, kartais net nejaukią nuotaiką.
Iš pirmo žvilgsnio Weyant kūriniai gali atrodyti klasikiniai: kruopštus piešinys, prislopintos spalvos, subtili šviesa. Tačiau jų atmosferoje slypi ironija, dviprasmybė ir lengvas nerimas. Menininkė žaidžia grožio, moteriškumo ir populiariosios kultūros įvaizdžiais, neleisdama žiūrovui iki galo suprasti, kas vyksta paveiksle.
2025 m. Madrido Thyssen-Bornemisza muziejuje surengta jos pirmoji personalinė institucinė paroda – svarbus žingsnis jaunos menininkės karjeroje.
Amerikiečių menininkas Louis Fratino (g. 1993) tapyboje tyrinėja artumą, namų aplinką, santykius ir kūniškumą. Jo paveiksluose dažnai vaizduojami žmonės iš artimos aplinkos, intymios akimirkos, poilsis, buvimas kartu.
Fratino kūryboje juntama modernizmo tradicija – ypač Henri Matisse’o spalvų laisvė ir supaprastintos formos. Tačiau jo paveikslai nėra vien stilistiniai eksperimentai. Juose daug šilumos, žmogiško pažeidžiamumo ir dėmesio paprastoms gyvenimo akimirkoms.
2024 m. jo kūryba buvo pristatyta Venecijos bienalėje, o 2026 m. menininkas pradėjo bendradarbiauti su viena įtakingiausių tarptautinių galerijų „David Zwirner“. Tai rodo, kad Fratino tapyba vis dažniau atsiduria svarbiausių šiuolaikinio meno institucijų ir kolekcininkų akiratyje.
Amerikiečių tapytoja Jenna Gribbon (g. 1978) kuria figūrinius paveikslus, kuriuose svarbiausia tampa žvilgsnis ir santykis tarp vaizduojamo žmogaus bei jį stebinčiojo. Dažnai jos drobėse matome artimus žmones, partnerę, kasdienes namų akimirkas ar kūną natūralioje aplinkoje.
Gribbon darbai iš pirmo žvilgsnio gali priminti klasikinius portretus, tačiau juose nėra tradicinio pozavimo. Figūros atrodo pagaunamos akimirkos viduryje – kartais stebi žiūrovą, kartais pačios yra įsitraukusios į savo pasaulį. Menininkė tyrinėja, ką reiškia būti matomam ir ką reiškia žiūrėti į kitą.
Jos tapyba ypač įdomi tuo, kad asmeniškumą paverčia universalia tema. Intymus gyvenimas čia nėra slepiamas ar idealizuojamas – jis tampa visaverte meno medžiaga.
Amerikiečių menininkė Shara Hughes (g. 1981) kuria peizažus, kurie mažai primena tikrovėje matomą gamtą. Jos paveiksluose medžiai įgauna neįprastas formas, dangus keičia spalvas, o erdvė atrodo tarsi sapno ar vidinės būsenos projekcija.
Hughes darbai išsiskiria intensyviomis spalvomis, netikėta perspektyva ir laisvu tapybos būdu. Ji jungia abstrakciją su atpažįstamais gamtos elementais, todėl žiūrovas nuolat svyruoja tarp pažįstamo ir nepažįstamo pasaulio.
2017 m. menininkė dalyvavo prestižinėje Whitney bienalėje, o jos darbai šiandien saugomi svarbių muziejų kolekcijose, tarp jų – Niujorko „Metropolitan Museum of Art“ ir Smithsonian American Art Museum. Tai kūryba, kuri primena, kad peizažas gali būti ne vietos atvaizdas, o žmogaus emocinės būsenos portretas.
Londone gimusi menininkė Jadé Fadojutimi (g. 1993) yra viena ryškiausių jaunosios abstrakčiosios tapybos kūrėjų. Jos didelio formato drobėse spalvos, linijos ir potėpiai susilieja į dinamiškas kompozicijas, kuriose sunku atskirti konkrečius objektus ar formas.
Pati menininkė savo paveikslus yra apibūdinusi kaip emocinius peizažus. Juose atsispindi asmeniniai išgyvenimai, prisiminimai, tapatybės paieškos ir nuolat kintančios būsenos. Įtakos jos kūrybai daro ne tik meno istorija, bet ir japonų popkultūra, anime, mada bei muzika.
Fadojutimi darbai jau pateko į svarbias muziejų kolekcijas, o 2022 m. ji dalyvavo Venecijos bienalėje. Jos tapyba įrodo, kad abstrakcija gali būti ne vien formos ir spalvos žaidimas, bet ir labai asmeniškas pasakojimas.
Sicilijoje, Taorminoje gyvenantis italų menininkas Alessandro Florio (g. 1979) savo kūryboje remiasi Viduržemio jūros kraštovaizdžiu, gamta, gyvūnais, mitologija ir kultūrine atmintimi. Jo paveiksluose kasdieniai motyvai dažnai įgauna simbolinę prasmę, o realybė susilieja su fantazija.
Florio kūryboje juntamas stiprus vietos pojūtis. Sicilija jam nėra tik geografinė aplinka – tai vaizdinių, istorijų ir kultūrinių sluoksnių šaltinis. Jo tapyba išsiskiria ryškiu, dekoratyviu charakteriu ir savita figūrine kalba.
Menininkas nėra toks plačiai žinomas kaip didžiųjų tarptautinių galerijų atstovai, tačiau jo darbai jau pristatyti įvairiuose tarptautiniuose meno renginiuose, tarp jų – „Art Miami“ ir „Palm Beach Modern + Contemporary“. Tai įdomus vardas tiems, kurie šiuolaikiniame mene ieško ne tik Niujorko ar Londono, bet ir savitų regioninių istorijų.
Albanų kilmės menininkas Dominik Gegaj savo kūryboje daugiausia dėmesio skiria akvarelei ir jos galimybėms. Jo darbams būdinga ribota spalvų paletė – ypač mėlynos ir ultramarino atspalviai, subtilūs šviesos perėjimai bei kruopščiai komponuojamos figūros.
Gegaj tyrinėja vandens ir pigmento santykį: akvarelės takumas jo darbuose tampa priemone kurti formas, kurios kartais primena marmurą ar porcelianą. Čia susitinka du iš pirmo žvilgsnio priešingi pasauliai – trapumas ir tvirtumas, organiškumas ir griežta struktūra.
Menininkas yra pristatęs darbus Europoje ir JAV, dalyvavęs rezidencijose Italijoje, Ispanijoje bei JAV. Jo kūryba išsiskiria santūrumu ir savotiška vizualine tyla – priešprieša ryškiai, informacijos perpildytai šiuolaikinio meno aplinkai.
Amerikiečių tapytoja Amy Sherald (g. 1973) geriausiai žinoma dėl savo išskirtinio portretų stiliaus. Jos paveiksluose žmonės vaizduojami pilkšvais odos tonais, o aplinka ir drabužiai dažnai pasižymi ryškiomis, kontrastingomis spalvomis.
Šis vizualinis sprendimas nėra vien estetinis. Sherald savo kūryboje nagrinėja tapatybę, reprezentaciją ir tai, kaip visuomenė mato žmogų. Jos portretuose svarbus ne tik veidas, bet ir apranga, poza, fonas – visa tai tampa pasakojimo apie asmenybę dalimi.
Plačiajai auditorijai menininkė tapo ypač žinoma 2018 m., kai nutapė oficialų Michelle Obama portretą, dabar saugomą Smithsonian nacionalinėje portretų galerijoje. Sherald kūryba šiandien laikoma svarbia šiuolaikinės amerikiečių portretinės tapybos dalimi.
Ganoje gimęs menininkas Amoako Boafo (g. 1984) yra vienas ryškiausių šiuolaikinės Afrikos diasporos menininkų. Jo portretai iš karto atpažįstami dėl ryškių spalvų, dekoratyvių fonų ir ypatingos tapymo technikos – vietoj teptuko Boafo dažnai naudoja pirštus.
Jo paveiksluose vaizduojami draugai, pažįstami ir įvairūs kultūros žmonės. Žvilgsnis dažnai tiesus, laikysena tvirta, o portretuojamieji atrodo pasitikintys savimi. Tai ne tik žmogaus atvaizdai, bet ir pasakojimai apie savivertę, tapatybę bei teisę pačiam apibrėžti, kaip esi matomas.
Boafo darbai eksponuoti svarbiose meno institucijose, o jo kūrinių yra „Tate Modern“, „Centre Pompidou“ ir „Solomon R. Guggenheim Museum“ kolekcijose. 2024 m. Vienos Belvederio muziejuje surengta jo paroda „Proper Love“ – pirmoji didelė menininko paroda Europos muziejuje.
Šių dešimties menininkų kūryba labai skirtinga, tačiau juos jungia vienas dalykas – gebėjimas kalbėti savita vizualine kalba. Vieni perkuria meno istoriją, kiti tyrinėja intymius santykius, tapatybę ar emocijas, dar kiti ieško naujų būdų kalbėti apie spalvą, formą ir aplinką.
Galbūt ne visi jų vardai šiandien pažįstami plačiajai auditorijai, tačiau būtent dabar yra įdomus metas su jais susipažinti. Šiuolaikinis menas nėra vien tai, kas jau įrašyta į istoriją – tai ir procesas, kurį galime stebėti vykstantį čia ir dabar.
